BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

DOODSHOOFD - Primirštas archyvinis veidas HNW katakombose

2013-04-03 parašė haidrichas

Skaitinėjant senesnius komentarus forumuose, kai HNW dar gana tyliai pirsčiojo po stora noise scenos antklode, galima užtikti vieną kitą tuomet dažnai minėtą, tačiau šiandien gerokai primirštą ar jau galutinai sunykusį vardą. Vienas tokių - lietuviškam pradui sudėtingai tariamas DOODSHOOFD. Užtaisius barterį su balkanų walleriais, pavyko gauti kelis šio projekto įrašus. Padarius kontrolinę projekto gyvasties peržiūrą, nustatyta, jog šis olandas oficialiai vis dar egzistuoja, jo leidiniai datuojami nuo 2009 m. iki dabar. Leidinius galima suskaičiuoti ant dviejų rankų pirštų (jei pirštų nėra prarasta lentpjūvėje ar kur kitur).

Grotuve žvanginti trys olandų wallerio albumai: tai BOTERZUUR CDr’as, išleistas 2010 gausia 6 vnt. tiražo serija, POLITIESTAAT CDr’as, išleistas neaišku kada ir neaišku kokiu tiražu bei 2009 m SKUM REX leibliuko išleista 33 vnt. tiražu kasetė pretenzingu manifesto vertu pavadinimu HEIL HNW. Šie įrašai: grynas DIY priėjimas prie HNW, visuose leidiniuose įspraustas į tokį pilką, nušiūrusios spalvos megėjišką artworką, paįvairintą visokiais raizgalais, prikeverzotom kilpom ir t.t. Manyk, kažkas panašaus į wallą, įamžintą popieriaus lape pieštuku ar teptuku… Nesvarbu, žiūrisi visa tai neblogai, skamba - taip pat.

BOTERZUUR ir POLITIESTAAT - labai panašūs kurpalai. Juose atitinkamai pateikiamos 7 ir 6 sąlyginai trumpos wallo kompozicijos (5-10 min.), taigi paletė plati - nuo grubių sodrių ir grumuliuojančių, iki ramesnių švaresnių. Pažaidžiama spalvom, tembrais. Garsas nėra visiškas klasikinis wallas - labiau neša į RITA (šalia statinio pluoštelio zvimbia dinamiškesni ,,lejeriai”) negu kad į VOMIR. Tai irgi yra neblogai - kartais norisi ir tokio priėjimo. Apskritai man gana netikėtai trumpų gabalų ,,kalbasinimas” suėjo šiuose diskuose gerai - tai labai reta šių laikų HNW scenoje. Status harshas trumpais ,,slice’ais” - nori nenori primena kanadietį veteraną KNURL. Tik čia statiškiau, bet kartu kiekvienam gabale ir įvairiau.

HEIL HNW kasetė verta atskiro paminėjimo. Aliuzijos į rimtus dalykus kasetės viršelyje, sodrus geras pavadinimas, vertas vietos ant vasarinių marškinėlių - po visuo to slepiasi trys ilgi (apie 30-40 min.) sunkūs gabalai: A pusėje vedantysis HEIL HNW, B pusėje ANTI-COLECTIVIST bei AUTO+NOMOUS. Kadangi kasetė datuojama 2009 m., o jos turinys - nykus ir traškus statinis balaganas, galėčiau teigti, jog tai vienas pirmesnių rimtesnių wallo leidinių apskritai. Bent jau vienas pirmesnių leidinių po ,,captionu” ,,HNW”. Ir jis gana neblogai reprezentuoją savo vėliavą - nemalonus, slogus, dusinantis pilkumas, skatinantis numigti valandėlę kitą. Sakyčiau, ši kasetė tikrai nepelnytai primiršta kalbant apie svarbesnius leidinius scenoje. Na, kita vertus, gal ji tiek ,,nepaplito”, kaip kad kiti monumentiniai įrašai.

Apibendrinant nagrinėtą DOODSHOOFD medžiagą, vertėtų pažymėti, jog šis projektas siūlo mažos apimties leidinių katalogą, bet kuriuose pateikia kokybišką triukšmą, įvairaus tarškesio mėgėjui - nuo grubių crustinių, iki vėjavaikiškai svajingų sienelių. Balansuodamas ant oldskūlo (RITA, CHERRY POINT) ir įtvirtinto tradicionizmo (VOMIR) sankirtos ribų, projektas tikrai yra vertas dėmėsio. Kaip ir mintis dėl marškinėlių su HEIL HNW.

Rodyk draugams

Crash At Every Speed - Head-On Collision (4CDr Boxset)

2013-03-02 parašė haidrichas

Recenzuojamas leidinys įrašytas 2011 m. gegužę, išleistas lygiai po metų ,,Victimology” leible, dabar apžvelgiamas - dar beveik lygiai po metų, 2013 m. Nors šis įrašas mano lentynoje guli jau kurį laiką, delsiau jį apžvelgti, nežinodamas, kaip jį vertinti. Gerai ar blogai. Daba gal kažkiek mintys jau susikristalizavo.

,,Crash at Every Speed” yra dar vienas iš aibės kitų amerikiečio Richard Ramirez projektų. Tai yra HNW vienetas, su savo gana išskirtine ir man ameniškai taip pat patrauklia tematika - automobilių avarijos, metalo laužas, mirtys kelyje ir t.t. Nors pirmasis projekto leidinys 2002 m., mini epakas, vadinosi originaliu, bet niekaip nesusijusiu su autoavarijomis pavadinimu - ,,Fuck” - visi kiti projekto leidiniai plius minus sukasi apie ,,crashus” kelyje ir jų aukas. Rankose laikomas 4 CDr setas ,,Head-on Collision” irgi apie tai: diske pateikiamos keturios avarijos, keturios aukos - diskai atitinkamai ,,Victim I”, ,,Victim II”, ,,Victim III”, ,,Victim IV”.

,,Head-on Collision” leidinyje pateikiama virš 200 minučių Wallo. Bet toks pasakymas gali kiek klaidinti, mat šiame projekte Ramirezas orientuojasi ties aukštu signalu - taigi HNW čia yra grįstas aukšto dažnio garsais. Formulė maždaug tokia: kiekviename diske apie 50 minučių pirmu planu griežia nekintantis aukštas signalas (cypimas), aplink jį dėliojami lengvi triukšmo sluoksniai, šiek tiek primenantys Werewolf Jerusalem braižą - ne ypač sunku. Bendras vaizdas gausiai atmosferinis, tačiau kartais kiek pernelyg įkyrus, užknisantis. Visgi High signal HNW tai ne storas, brutalinis wallas Vomir ar DBC dvasioje. Čia reikia priprasti. Pirmasis diskas pateikia gana lengvą, meditacinį triukšmelį, antrasis trenkia kur kas stipresniu signalu, trečiasis pasitinka trūkčiojančia, lūžtančia linija, ketvirtas vėl kala per smėgenėles dantis veriančiu cypimu - kaip matome, boxas gana įvairus, kankinantis, tikrai ne kiekvienai galvai. Visgi galiu pasakyti, kad aš jau pripratau prie šito ritualo ir aprašydamas šį leidinį po kurio laiko patvirtinu, jog jis man labiau patinka, negu kad nepatinka. Originalus projektas, originalia tematika ir garsiniu priėjimu. Reikės patikrinti kito ,,Crash At Every Speed” įrašus.

Leidinį vertinčiau 7/10

Rodyk draugams

HNW - Siena niekur nesitraukia…

2013-02-01 parašė haidrichas

HNW. Wallas. Siena. Kai užkabina, pasitraukti būna labai sunku. Aišku, nemažai herojų jau apleido patalpas: Cannibal Ritual, Sturmgeschutz, Gigant, Placenta Lypsuction, Ghost, Griz+zlor ir dar gera sauja kitų. Kita vertus, tuntas gerai žinomų vardų traiško ir šutina dar nuo ,,Total Slitting of Throats” manifesto laikų…O ir randasi naujų kaip vemalų dėmių ant asfalto po jaunimo diskotekų… Natūrali kaita vyksta, wallas stovi ir toliau…
Susidomėjimas siena kinta periodiškai, tačiau apleisti neapleidžia - vis karts nuo karto norisi pamerkti savo mintis į statikos katilą. Kartą pamerkus, norisi vis dažniau bristi, kol galiausiai sulendi visas. Ilgam…
Šiame įraše pateikiu paskutines savo brydes statikos išskyrose. Tai kiek senesni ir kiti ką tik naujai iškepti įrašai. Vertinti, o ir kalbėti, apie juos, kaip ir apie wallą apskritai, yra sunku. Vadovaudamasis ,,kaip gerai traška”, ,,kaip gerai nekinta” ir ,,kaip gerai atrodo” asmeniniais kriterijais, pateikiu gaires, kiek verta dėmesio yra viena ar kita paskutiniu metu mano atrasta siena.

Kasetės:


Alo Girl - Gently Before Shie Dies (2009)

Pirmasis jau kultinio projekto leidinys. Labai purvina, raw siena. Power electronics fanai tai galėtų drąsiai vadinti postmortem HNW. Purvas jaukus, bet labai jau tylus, tarsi išoriniu būdu įrašytas garsas. Tai mažina patrauklumą.

6,5/10

Alo Girl - Die Erbin Des Dracula (2012)

2012 m. Narcolepsia leiblo išleista kasetė garso kokybės požiūriu gerokai lenkia pirmają Alo Girl kasetę, tačiau kartu išlaiko ir sodrų purvynėlio kvapą. Traški, oldskūlinė siena, patepta vokiškais pašnekėsiais, vokiško romantizmo nuotaika. Kažkuo primena juodmetalio pseudokorifėjaus Nargaroth intarpus ,,Herbstleyd”" albume. Vienas geriausių paskutiniu metu girdėtų HNW

8/10

Ashley Blues/Vomir Split (2012)

Ashley Blues yra Artiomas Sviridovas. Slavonis. Iš Rusijos, Riazanės. Ir groja jis visai ne HNW. O tai jau yra iššūkis. Visgi šio žmogaus medžiaga yra neprastas eksperimentinis/gaudžiantis noizas, su šalta atmosfera ir industriniu pojūčiu. Tiesa, nežinau, kiek tai tinka prie Romaino Perroto, jis gi Vomir, ,,No changes, no shifts, no dynamics” pasaulėjautos… Kita vertus, ir pats Vomir pateikia tokią vos vos viduje kažkur krebždančią medžiagą, aišku, išlaikydamas savo lygį ir nenukrypdamas per daug į šonus. Jei skirtingos garso kryptys dera viename splite, šis leidinys neblogas.

6,5/10

An Innocent Young Throat Cutter - Gli Occhi Dentro (2009)

AIYTC - klasikinis slasher horroro persmelktas HNW projektas, su Ramirezu ir Alo Girl C. Renzoni priekyje. Visiškai Giallo persmelkta kasetė (geltona kaip citrina), su dviem sodriom sienom iš abiejų pusių po 15-a minučių. Stipru, agresyvu, statiška, su vos vos keliais intarpais iš filmų. Rekomenduotina.

7,5/10

Griz+zlor - Static Corps (2010)

Užsilenkęs projektas, irgi įgavęs nemenką pripažinimą scenoje. Beveik 2 valandos field recordingso. Papurvinto, labai meditacinio, balansuojančio ant harsh ir  terapijos linijos. A pusė ramesnė, B - kiek šiurkštesnė. Idealios trukmės porcija norint užmigti. Vienas geresnių Griz+zlor leidinių.

7,5/10

Carrion Black Pit/Lethe/Folter/Hearse Fetish - Crimes of Passion (2012)

Keturių tikrai neblogai žinomų ir scenoje užsirekomendavusių wallerių splitas crime, aišku, ne bet kokio, o seksualinio, tematika. Atitinkamai atrodo ir kasetės artworkas: koliažai iš plėšinių, juoda-balta derinama su spalvota, moterų nuotraukos, kriminalinių laikraščių ištraukos. Neklausytum, pamanytum Power Electronics. O visgi wallas. Solidus. Carrion Black Pit pradeda su a la horror filmo intro muzikėle (primena kokį Helloween), netrukus sučaiži noizo banga, garsas pradžioje gana nestabilus, kol pagaliau viskas nusistovi ir bepalieka šiek tiek banguojanti siena.Likę projektai pateikia kiek statiškesnę tekstūrą: agresyvią, šaižią,. tačiau sakyčiau ir gana atmosferišką gerąja prasme. Savo kiek ,,nudusinto” garso braižą išlaiko Hearse Fetish - su CBP turbūt geriausios šios juostos sienos. Reziumuojant įdomus, gana įvairus (keturios skirtingos sienos) ir HNW kiek nenuvalkiota tematika leidinys. Be to, iš viso 90 minučių statikos. Ko daugiau norėti.

8/10

CD/CDr


Dead Body Collection - Vaginal Anomalies 6 CDr box set (2011/2012)

Dr. Alex prieš pat 2013 m. savo leible ,,Victimology” perleido šitą 7 valandų wallo kankynę pro-CDr boxsete. 6 operacijos, visos, autoriaus teigimu, nesėkmingos (R.I.P.). Seno kirpimo DBC dvasios wallas - žiaurus, traškus, išlaikytas, toks, kokiu Dr. Alex pradėjo varyti projekto pradžioje. Jokių ANW požymių. Įpakavimas irgi superinis. Turbūt geriausias arba bent vienas iš kelių geriausių 2012 m. leidinių.

8,5/10

Dead Body Collection - Stockings Bloody Stockings Part II (2009)

Man asmeniškai geriausia DBC siena iš visų jo šimtų įrašų. 80 minučių grubios, žostkos statikos. Kaip ta grublėta šiurkšti ranka ant viršelyje pavaizduotos erotizuota pedkėlne aptrauktos moters šlaunies. Iš nenormalaus nenormaliems.

8,5/10

Dead Body Collection - I’d Fallen Before But It Never Hurt Like this ‘3 cdr (2012)

Taigi DBC tematine prasme jau gerokai krypsta šalin nuo brutalienos. Šio mini leidinio, įpakuoto labai elegantiškai it kokia verslo dovanėlė, bet kartu ir paprastai, pavadinimas irgi tai pasako. O visgi garsinė medžiaga čia tikrai brutali - garsas neskystėja. Priešingai, fokusuota, ,,storo” garso pluošto ataka, be ypatingų visokių cracklingų ir rumblingų. 20 min tiesiog brutalaus bukumo

6,5/10

Dead Body Collection - Psychological Mechanism (2012)

Dar vienas eilinis Dr. Alex leidinys šalia tonos kitų. Tematika, greičiausiai - psichikos sutrikimai, ligos. Garsas - ANW. Ar labai užknisantis? Greičiau ne. Galima klausyti. Vienas labiausiai priimtinų DBC girdėtų ANW albumų. Tikėtina, albumas įrašinėtas naudojant tą pačią įrangą ar bent jau efektus kaip ir Neverthless We’re Gone (žiūrėti žemiau) sesijos metu. Kaip ambient kind of noizui leidinys neblogas, bet kam gaišti apie 70 minučių su tarškaliuku, jei galima 70 minučių klausyti harsho?

6/10

Dead Body Collection - Dead Empty Space Between Us (2012)

….. Ir vėl. Kaip ir Dr. Alex yra sakėsis internete ne kartą, jis už progresą, naujas idėjas HNW scenoje. Šis leidinys tai įrodo. Labai atmosferiškas, ramus, a la haunting ambient noise wallas su, matyt, ,,už ambientą” atsakingu Museo De La Tortura (nežinau, kas čia per velnias) projektu. 50 min. ramaus tripo apleisto durnyno koridoriais ant senos invalido kaliaskos (The Axis of Perdition koncepto neprimena?…). Nežinau, idėjos yra gerai, bet nei koncepcija nėra kažkuo nauja ar ypatinga (tonos dark ambiento nugvildenta), nei garsas kažkuo žavi ar kabina. Tiesiog vos vos girdimai plėvesuoja burzgimas ore. Gal kitą kartą.

4/10

Neverthless We’re Gone - I Love Everything About You That Hurts (2012)

Paskutinio ,,Victimology” batcho (kaip ir keli kiti žemiau leidiniai) įrašas, pasižymintis inovatyviu approachu HNW scenoje. Diske pateikiamos 4-ios kompozicijos, varijuojančios nuo vos kiek aršesnio HNW iki ramesnio ANW, saikingai prigrūstos dialogų iš kažkokių neaiškių filmų. Dialogų, kaip ir viso leidinio nuotaikos ir apskritai koncepcijos, esmė - nelaiminga meilė, seksualinė išdavystė ir kitoks mėšlas. Visgi. Tai neatrodo cheesy. Viskas pateikiama tokiame slogiame, nemaloniame, nejaukiame priėjime. Akivaizdu, kad Dr. Alex paskutiniu metu ir savo DBC projektą plukdo kiek kitokia, tolimesne nuo horror/violence based HNW kryptimi, tad šis naujas projektas, Neverthless We’re Gone, labai tinkamas tokioms idėjoms išreikšti, ,,neteršiant” žiauraus DBC įvaizdžio. Ta slogus HNW, explorinantis dar neištirtas šiam žanrui vietas ir nuotaikas. Vien dėl to labai vertas dėmesio diskas

8,5/10

Churner - Murderabilia (2012)

Paskutinė ,,Victimology” serija užkabino ir šį kanadietį, varijuojantį harsh noise ir HNW laukuose, man įstrigusį atmintyje tuo, jog kadais išleido masyvų 50-ies valandų wallo leidinį  (50 cdr boxset) ,,The Great Wall Of Churner”.
Churneris pateikia tris labai šiurkščius ir agresyvius gabalus. Pirmas gabalas pradžioje šiek tiek trunka, kol įgyja statinį pavidalą, kiti - steady nuo pat pradžių. Lyg ir viskas gerai, o bet tačiau visgi nekabina kažkaip. Gal dėl to, kad medžiaga išskirta į tris atskiras dalis, gabalai skamba gana skirtingai? Taip. O kur dar labai įspūdžio nedarantis ryškus, gorinis brutal death metalui tinkantis cheap artworkas?.. Nežinau.

5/10

Bleak Existence - Uncertainty and Unsecurity (2012)

Irgi Dr. Alexo leiblo praeitų metų pradžioje išleistas CDr, kuriame savo kūrybą pateikia gana seniai HNW scenoje žinomas Kanadoje gyvenantis kažkoks išeivis, nemokantis anglų kalbos. Pirmieji Bleak Existence įrašai buvo pusė velnio, bet kuo toliau, tuo blogiau. Šis dviejų gabalų leidinys vizualine prasme atrodo super: kažkoks užduchintas individas tamsoj kambary trinasi prie lango -  neužtikrintas ir nesaugus, ar ne. Visgi tą patį galima pasakyti ir apie noizą (wallu nesinori to vadinti) - besitrinantys, monotoniškai trūkinėjantys vos keli pagrindiniai garsai, likusi erdvė tuščia. Tiesiog erzina. Šansų šiam leidiniui daviau tikrai ne vieną.

3/10

Anonymous - Untitled (2012)

Anonimiškas leidinys, anonimiškas projektas. Matyt, taip kiečiau. Baltas kartoninis digi sleeve’as, baltas Cdr. Užrašas ,,HNW”. Viskas. O visgi garsas ne visai HNW, mano galva. Trys kompozicijos, gana dinamiškos, kintančios, vietomis net labai irzliai, ,,prie pat mikrofono” priartintais aukštais dažniais. Visa tai šiame stiliui skmba neįprastai keistai, nes… gabala sukurti naudojant elektrinę gitarą. Gana įdomu, bet norisi ramybės, t.y…. Statikos.

6/10

Bus dar…

Rodyk draugams

Rudeninis HNW derlius

2012-09-30 parašė haidrichas

Po rudens bulviakasio ant muzikinio vaišių stalo radosi ne bulvių, bet Harsh noise wall (HNW) masyvių luitų. Vieni įrašai senesni ir jau morališkai gal kiek nukeliavę anapilin, kiti gi – šviežesni, dar tik garuojantys siauruose internetinės ,,promoucijos” kanaluose. Šie atkasimai ir naujai užderėję vaisiai byloja, kad nors HNW, kaip fenomenas, jau šiek tiek išsikvėpęs, aptrupėjęs nuo vienadienių projektų ir atlikėjų, tačiau vis dar pakankamai gajus noise undergrounde. Be veteranų-patriarchų, nešančių sunkų sienos kryžių, tokių kaip nepailstantis filosofas-mizantropas VOMIR, mėsingasis DEAD BODY COLLECTION, šaltasis išlaikytasis SMRZNIK ir k.t., randasi ir kitų, naujų veidų. Laikas parodys, ar šie veikėjai ilgam stabtelėjo stotelėje, kurioje vežama tik į vieną pusę ir visąlaik vienodu greičiu.

NASCITARI – Simulacro

Nors NASCITARI HNW scenoje sukasi jau bemaž keli metai ir leidinys Simulacro ,,Toxic Industries” leidyklos savo firminiame voke buvo išleistas bemaž prieš kelis metus, šis projektas, mano akimis, tik neseniai prasiskleidė scenoje. Save pozicionuojantis kaip depresyvų savižudį-psichą, šis italas išties skamba kaip kažkas panašaus į jo susikurtą ,,tagą” ,,black funeral static HNW”. Nemažai beprasmių žodžių, tačiau garso bukumu, šiurkštumu ir bekompromisiškumu jis tikrai nekuria iliuzijų laimingu gyvenimu. ,,Simulacro” albume NASCITARI pateikia apie 45 min. visiško monolito, grubaus, netašyto, tamsaus. Man šis leidinys sužadina asociacijas su VOMIR. O tai jau komplimentas.

HEARSE FETISH – The Bound Man

Projektas, taip pat skaičiuojantis jau gal metus, tačiau panašiai kaip ir NASCITARI, pailsus veteranams, HEARSE FETISH tik dabar tapo aktyvesniu undergroundo dalyviu.

Albumas įkvėptas kažkio literatūros kūrinio, kurį aptarti dabar nėra prasmės. Prasmė trumpai drūtai yra ta, kad šis walleris perima tam tikras kūrinio koncepcijas ir ta smaugiančiąja virve ,,padaro” HNW, kuris klausytoją šiame diske smaugia kaip HNW gana dinamiškais gabalais. Tai nėra pats šiurkščiausias ir juolab statiškiausias mano girdėtas HNW leidinys, tačiau malonus šiltas papurvintas tonas garse pasiektas, o ir savotiškas vos vos juntamas minkštumas triukšme išgautas ne ambient noise wall pasibezdėjimais. Albumas tikrai neblogas, bet mintis su CDru įdėti virvės gabalą ne iki galo įgyvendinta – su pusmetrio ilgio virve tikrai nepasikarsi.

BORDEL NOIR – La Nuit Grouille

Iš pradžių VOMIR. Po to GHOST. Dabar BORDEL NOIR. Prancūzija, panašu, su Serbija tampa pagrindiniais HNW vėliavnėšiais pasauliniu mastu.

,,Naujausias prancūzas”, kaip ir jo pirmtakai, taip pat išlaiko savotišką šalies tradiciją – misticizmą ir stiprią kūrybinę koncepciją. Pats gi kol kas scenoje yra incognito, stengiasi sudaryto paslaptingo veikėjo įvaizdį, o savo leidiniuose eksploatuoja katakombų, karstų, mirties tematiką. Reikia pripažinti, ne pati originaliausia ir nenuvalkiočiausia sritis, bet šiam projektui, reikia pripažinti, ji tinka.

La Nuit Grouille leidinys yra išleistas ,,Claustrophilia Records” – leiblo, kuris labai gražiai pateikia savo HNW storo DVD case pavidalu. Mano skoniui, toks įpakavimas dabar yra maloniausias. Yra ką palaikyti rankoje, o ir artworkas didelis. Be įprastinio įpakavimo, kaip priedą leiblas ir autorius prideda keletą kauliukų pojūčiams sustiprinti. Patį leidinį garsine prasme sudaro vienas apie 70 min. kūrinys, kuriame gana gerai derinamas žemas grūmesys ir aukšti traškantys triukšmo sluoksniai. Nesu labai didelis ,,negrūmančio” HNW fanas, tačiau šiame albume prancūzas labai maloniai pateikia aukštų dažnių traškesį, prie jo antrame plane priderindamas žemus dažnius. Man net pačiam buvo nustebimas, kaip gerai tai sueina stengiantis užmigti. Tikrai vienas geresnių pastarųjų metų HNW atradimų.

STURMGESSHUTZ – We destroy

Prancūziški ir Serbiški motyvai sieja šį leidinį. Raudonas artworkas vokelyje – firminis ,,Slow Death Records”, už kurio stovi prancūzas walleris GHOST, atributas, dažniausiai leidžiamas 20 vnt tiražu. Šio minileiblo leidiniai sulaukė labai gerų atsiliepimų, ypač gerai šią undergroundinę DIY produkciją vertino ir gana didelis muzikos apžvalgų tinklalapis ,,Musiquemaschine.com”. Šįkart rankose ne šių metų derliaus, tačiau vis dar naujausias paskutinis 2011 m. serbo STURMGESCHUTZ albumas.

STURMGESCHUTZ žengė į sceną įkvėptas tautiečio DEAD BODY COLLECTION, kaip ir kiti serbai: GIGANT, PLACENTA LYPOSUCTION. Tačiau priešingai nei garsesnis tautieties, STURM’as yra išleidęs bent 10 kartų mažiau leidinių, todėl ir paskutinysis jo ,,We destroy” turi visai kitokį santykinį svorį.

,,We destroy” sudaro 3-ys vienodo ilgumo, apie 15 min., karine tematika persmelkto wallo gabalai. Lyginant šį albumą su prieš tai buvusiu labiau žinomu autoriaus albumu, ,,Untitled recordings 1942” (2010), šis diskas yra tikrai geresnis. Priežastis gana aiški – į skambesį grįžo stiliaus etiketę patvirtinantis elementas ,,harsh”, ko aš pasigedau 2010 m. albume. Apskritai kažkur apie vidurį savo diskografijų, matyt, DBC įtakoti, daugelys wallerių pradėjo flirtuoti su įvairiais traškesiais ir kitais ne visai sieniniais dalykais, juos ,,užloopindami” suktis wallui įprastu valandiniu rimtu ir vadindami tai AMBIENT NOISE WALL. Tačiau tai nebuvo šiurkštu, buka, trūko visa persmelkiančio monolito jausmo, dėl ko tokia formulė neveikė, o priešingai – erzino. Panašu, kad šiame diske STURMGESCHUTZ susiprotėjo ir pateikė tikrai ,,žostkus” trys gabalus klasikiniame wallo stiliuje. Viskas labai paprasta, minimalu, bet kartu ir išsiilgta.

Apskritai Serbijos wallo būklę gerai pateikia neseniai išleista lietuviško leiblo ,,Terror” kasetė ,,Kad te moje čakija ubode”, kurioje visą A pusę užima mano jau minėti serbai. Šiame kontekste STURMGESCHUTZ skamba vos ne geriausiai, lygiuodamasis koja kojon su patriarchu DBC, perspektyviu PLACENTA LYPOSUCTION ir, mano akimis, lenkdamas GIGANT. Tik štai įdomu, ar aptariamas projektas išleis dar leidinių HNW dvasioje, nes nuo 2011 m. rimtų leidinių daugiau nebūta.

Rodyk draugams

POGROM - LIVE CS

2011-11-28 parašė haidrichas

POGROM projektėlis Lietuvos industrial undergrounde per gana trumpą laiką yra palikęs nemenką rėžį. Ir su metais tas rėžis pjaunamas vis giliau.

Projektas 2010 m. išleido splitinę kasetę su Oorchach. Savo dalyje POGROM pateikė subtilų power electronicsą/noise‘ą, perkoštą per Lietuvos partizanų rezistencijos prizmę, ir papuoštą ,,lenciūgais“, cypiančiais fydbekais, vietomis duslia dunksinčia ritmika, keisto vokalo nuotrupomis. Nuo šio leidinio pradėjau sekti šio lietuviško one man bando veiklą. One man bando, už kurio stovi gyvenime iš pažiūros ramus žmogus, tačiau už savo pulto, mygtukų ir rankenėlių ir kitokių ,,balvankių“ tampantis tikru pogromščiku, nešančiu blogą žinią Išrinktiesiems, kuriuos ir realiame gyvenime, ypač Rusijoje (ką jau kalbėti apie vokietiškąją trečiąją imperiją), kadais skriausdavožiaurūs žmonės. Nors pats POGROM atvirai gyvenime toli gražu netrykšta griežtomis nuostatomis prieš vieną ar kitą kuopą žmonių, panašaus pobūdžio įvaizdžiais, klišėmis ir kitais tabu jis neblogai operuoja savo sceninėje veikloje. Tą pastebėjo ir didis tokių ,,bajerių“ gerbėjas, suomių Filth & Violene leiblas, pats jau ne pirmus metus smirdintis eksrementų, kraujo ir nacizmo klišių liūne. Tokiu būdu atsirado galimybė materializuoti vieną iš keleto paskutiniu metu gyvai atliktų POGROM setų, kuris kasetiniu pavidalu išvydo šviesą šiais metais ir pasislėpė po paprastu pavadinimu ,,Live“. Tai viso labo trečiasis projekto leidinys, po minėto splito ir gero rezonanso sulaukusio, tačiau greit išgraibstyto irgi Filth & Violence išleisto ,,Liberal Cunt“, dedikuoto vienai iškiliai Lietuvos personai Marinei Aušrinei.

Nuo ,,Live“ kasetės viršelio į mus žvelgia ,,patrioto“ morda, pagarsėjusį per kurių tais metų kovo 11-osios eiseną. Vėlgi, užkabinta visuomenei ,,jautri“ tema, kažkur besivoliojanti šiuo metu žemiau, po pedofilų klano, Snoro ir fiskalinės politikos kojomis. ,,Ekspresyvi foto“, - sako Levas, žmogus mynkantis pultą po POGROM pavadinimu. Su tuo reikia sutikti, tačiau rimtai į ją asmeniškai negaliu žiūrėti. Vakarų rinkai (ok, undergroundo siauriems rateliams) šita skiniška figūra gali tiesiogiai koreliuoti su garsine kasetės puse, tačiau man tai labiau primena ne ką kitą, kaip manipuliavimą visuomeniniais įvykiais, visuomenės baimėmis, dažnai idiotiškomis, ir ne ką mažiau idiotiškais šių baimių veiksniais (kaip šiuo atveju viršelio turinys). Juk, ko gero, panašius dalykus POGROM ir reprezentuoja – bukai ir primityviai kapoja tai, ko niekas nemėgsta, nenori matyti, nenori girdėti. Tai yra power electronics. Tai yra pozicija, kuri garso plotmėje pernelyg toli nuo kieto suomiškos mokyklos garso nenutolsta, tačiau tikrai to ir nekopijuoja – išlaikoma pusiausvyra. Jeigu tokie veikėjai kaip BIZARRE URPOAR kala tiesiai ir be užuolankų, tai POGROM čia skamba kur kas ramiau, santūriau ir labiau išlaikytai. Garsas plaukiantis, vientisas, besivyniojantis – dronas, plius fydbekai, plius antriniai garso pluoštai, kol pagaliau prasiveržia firminis maurojantis ne itin linksmas ir džiugus vokalas. Jei ne vokalas, suabejočiau, ar čia tikrai tas pats žmogus, prieš metus kitus per savo live setą užsukęs taip žemus ir daužęs ,,lenciūgu“ savo ,,muzikiniame bare“ kad net širdis virpėjo ir kvapas stojo. Tačiau suskambus šūkavimams, viskas tapo aišku. Ir to purvo, mėšlo ir brutaluchos, kurio taip medžioja ,,Filth & Violence”, man tikrai užteko, nors per kraštus tikrai nesitaškoma. Garsas kryptingas, išlaikytas, augantis. Žodžiu, aukštos prabos lietuviškai-europietiškas poweris. Rekomenduotina.

Rodyk draugams

+Maria+ - NSNW

2011-10-02 parašė haidrichas

Už sutrumpinimo ,,NSNW“ slypi nacionsocialistinis noise wallas, o tai reiškia du dalykus: militaristines klišes iš geriausio tos operos lopšio – Trečiojo Reicho - ir masyvią statiką. Abu šie dalykai yra labai šaunūs pavieniui, šaunūs jie ir kartu juos ,,miksuojant“.

Apie projektą +Maria+ iš tikrųjų nieko nežinau. Žinau tik tiek, kad tai projektas iš Italijos ir žinau, jog muzikos, meno, kaip tokio, kontekste šis leidinys ,,NSNW“ yra visiškas mėšlas. Noise (wallo) kontekste, mano akimis, tai labai kietas lo-fi projektas, parsinešęs iš Italijos geriausias ,,Dead Body Love“ tradicijas.

4-i gabalai, trunkantys apie 10 minučių kiekvienas, įrašyti į juodą cd-rą, įpakuotą į didelę DVD dėžutę, papuoštą koliažais su karinėmis ir seksualinio-uniformistinio fetišizmo nuotraukomis. Garsas iš šio leidinio sklinda gerokai purvinas, lo-fi. Vien dėl šių priežasčių tai nėra tipinis wall-outputas – garsas neslegia, yra nemažai erdvės įsiklausyti. Tik bėda ta, kad dėl prasto garso, nelabai yra į ką įsiklausyti – autorius piktnaudžiauja vientisu vidutinio triukšmo lygiu, neretai jį pakapodamas, kas sudaro tikrai viršelio tematiką atitinkantį karinio marširavimo įspūdį, dėl ko vienareikšmiškai šio leidinio į ortodoksinius HNW rėmus ir nesinori kišti. Visgi į kitokius rėmus irgi neįkiši – tai statiška triukšmo siena, įvilkta į ,,Dead Body Love“ atmosferą. Tik štai paskutiniu metu šis žanras taip pat evoliucionuoja – kaip minėjau, autorius šiek tiek daugiau negu kiti šio žanro korifėjai manipuliuoja garso pluoštu, karts nuo karto jį nukirsdamas ir vėl staiga paleisdamas.

Daugiau kažko apie šį leidinį nėra ką sakyti. Super minimalistinis albumas, kurį supras HNW puristai ir lo-fi oldskulo megėjai. Plius, vizualizacija irgi verta dėmėsio

Rodyk draugams

Werewolf Jerusalem - Confessions of a sex maniac (4 cd box)

2011-08-09 parašė haidrichas

Sam Mckinlay, noise scenoje geriau žinomas kaip projektas ,,The Rita“, savu laiku su panašios muzikinės pakraipos atlikėjais (The Cherry Point, Sewer Election, Treriksroset) stovėjo prie aiškią ir konkrečią išraišką įgavusio Harsh noise wall stiliaus ištakų, stiliaus kurio ambicijas ir aiškią tolesnę kryptį noise gyvenime įprasmino šių vardų kolaboracija, harsh noise wall manifestas ,,Total slitting of throats“ (2007). Neatsitiktinai šiandien, 2011 m. S. Mckinlay ,,Werewolf Jerusalem“ leidinyje ,,Confessions of a sex maniac“ atlieka prakalbos tarėjo įžanginę funkciją, savo solidžioje recenzijoje apžvelgdamas minimą ir šiandien mano aptariamą leidinį. Leidinį, už kurio stovi kitas ne ką mažiau žymus, o tam tikrom prasmėm tikrai garsesnis noiseris, amerikiečių veteranas Richard Ramirez, kuris su daugybę savo noise projektų formavo tiek ir noise bendrąja prasme, tiek ir konkrečiai HNW kontūrus. Ir būtent šiais metais R. Ramirezo išleistas 4 diskų rinkinys, mano galva, šiandien ne ką prasčiau ,,atstovi“ šioje nišoje, negu kad kadaise šią kryptį reprezentavo S. Mckinlay, Ph. Blankenship minėtasis manifestas. Konkrečiau sakant, ,,Confessions of a sex maniac“ žengia toliau ir plečia stiliaus ribas, kartu išlaikydamas ir senąsias tradicijas.

4-ių diskų R. Ramirezo leidinyje triukšminės medžiagos įvairovė gana didelė. Nors šį darbą vis dar galime talpinti į HNW rėmus, jis toli gražu neapsiriboja monolitine brutalia šiurkštaus garso nejudančia siena. Čia gerai tiktų prisiminti ir paties autoriaus šiam projektui apibūdinti naudojamą terminą ,,harsh drone wall“. Iš albumo sklindantis garsas savo prigimtimi išties linksta link drone supratimo – lėtas plaukimas, nuolatinis kartojimasis, augimas. Kadangi, kaip minėta, statika šiame darbe neapsiribojama, juntamas aiškus garsinis pasikartojimas, kurį sukuria nuolatinis garso srauto trūkčiojimas, šalia statinio garso modeliuojami traškesiai, čežesiai, o ir atrodo, kad veteranas jau nebesirengia klausytojų šokiruoti kuo brutalesniais statikos pluoštais, kaip tarsi ir pridera šiam stiliui. Absoliučiai ,,nejudantis“ noise šiame albume pasirenkamas ganėtinai švelnus, atmosferinis, jeigu galima taip pasakyti, be to, kas nevisai įprasta kitiems šio stiliaus korifėjams, kad vienoje kompozicijoje ,,padavus“ sienos, nebūtinai visas kūrinys taip ir tęsis – pastebėtina, kad ,,Werewolf Jerusalem“ pamėgo perėjimus tarp sienų, tiesa nors ir nelabai skambančius organiškai (tai turbūt labai sunki misija).Visa ši garso aktualija randama visuose keturiuose leidinio diskuose, apipavidalintuose įdomia grafika (spalvoti ,,sugedusio televizoriaus“ vaizdai, nukeliantys klausytoją/stebėtoją į senus siaubo filmus) ir patalpintuose į gana prašmatniai atrodančią juodą dėžutę.

Leidinys pradedamas pirmuoju disku, kuriame netrūksta įvairaus plauko garso: nuo kiek ilgesnių kompozicijų, iki šiam stiliui ne visai būdingų 7-8 min. trukmės kūrinių, kuriuose randama visko: statikos, šiurkštumo, prislopinto drone‘o, garso ištraukų iš filmų ir pan. Savotiškas prologas į tai, kas šiame leidinyje laukia toliau. Centrinis šio disko gabaliukas, be abejo, yra ,,Because of the cats“ (ką turbūt išduoda ir ant disko viršelio pavaizduotos katės) – po psichozinės ir neramios ištraukos iš kažin kokio kino filmo, seka triuškinanti garso siena.

Panaši siena sudaro ir visą 2-ajį diską – beveik 51 min. trukmės noise/drone monolitas skambiu pavadinimu ,,The Face At The Window“. Nors čia jau susidūriame su gana tipine trukme tokio tipo muzikos kūriniams, vėlgi pabrėžtina, jog ties a ar b tašku čia taip pat neužsisėdima – garsas vystosi, vyniojasi, girdimi bent keli atskiri garso pluoštai, statikos tematika nukišta kiek tolėliau, ne visai ant priekio.

Įdomiai su statika žaidžiame ir trečiame, man turbūt įdomiausiame, šio leidinio diske. Trijuose gabaluose netrūksta perėjimų tarp sienų: tarsi R.Ramirezas žaistų su mygtuku: sunkioji dalis tai įjungiama, tai išjungiama, šitaip kartkartėm paliekant skambėti vos girdimą plaukiantį ūžesį.

Leidinį užbaigia 4-asis diskas, kuriame sumestos 7-ios ,,Werewolf Jerusalem“ kolaboracijos su įvairiais noiserio draugais ir bendraminčiais: ,,The Rita“, ,,Baculum“ ir kitais. Visi kūriniai čia plius minus taip pat talpintini į HNW rėmus, tačiau panašiai kaip ir visas leidinys, kūrybingai pulsuojančio, trūkčiojančio ir įvairiapusiškesnio HNW (kad ir kaip absurdiškai tai skambėtų) rėmus.

Apie ,,Werewolf Jerusalem“ masyvų leidinį ,,Confessions of a sex maniac“ tikrai tiek neprirašysi, kiek užtrunka laiko jį perklausyti (apie 4 valandas). Toks darbo mastas, darbo kokybė, savotiškas inovatyvumas/poslinkis stiliaus vystymęsi, labai patrauklus leidinio dizainas, apipavidalinimas – visa tai leidžia šiemet išleistą ,,Seksualinio maniako prisipažinimą“ laikyti šių laikų HNW manifestu, permušančiu savo pirmtaką bei minančių pėdas šiam absurdiškam, tačiau kartu ir įdomiam stiliui (postiliui, or whatever) toliau. Neabejotinai vienas geriausių R. Ramirezo leidinių ir rimčiausias pretendentas į šių metų geriausio leidinio titulą. Rekomenduotina.

Rodyk draugams

Miles Davis - In A Silent Way (1969)

2011-07-03 parašė haidrichas

Milesas Davisas jazzo muzikos istorijoje žinomas dėl daugybės dalykų, nuveiktų darbų. Pirmiausia galime išskirti tai, jog šis žmogus, ko gero, įnešė svariausią kūrybinį įnašą pokario modernaus jazzo vystymesi – Milesas stovėjo prie tais laikais ,,nejazzu“ vadinto sudėtingo bebop ištakų, 1949 m. pateikė jazzo pasauliui ,,vėsųjį“ (cool) jazzą, inicijavo jazzo elektrifikacijos procesą, ko pasekoje gimė jazzo ir rocko sintezė Fusion, tapusi vyraujančia jazzo srove pasitraukus bebopui, bei pagaliau gilioje kūrybinėje brandoje vienas pirmųjų flirtavo su hip hop bei elektroninės pakraipos muzika. Ir visa tai tik labai glaustas kūrybinės retrospektyvos vaizdelis, kūrybos, kurioje muzikantas visuomet labiau pasižymėdavo kaip kompozitorius, kūrėjas, sugebėdavęs geriausiai išnaudoti savo grupės muzikantų potencialą negu kad kaip solo lyderis.

Albumą ,,In A Silent Way“ 1969 m. išleido ,,Columbia“. Šiuo darbu Milesas Davisas pradėjo savo keliones į elektrifikuoto jazzo pasaulį ir po metų pateikė sensacingą 40 metų vienų dievinamą, kitų vis dar neperprantamą ,,Bitches Brew“. Tačiau būtent ,,In A Silent Way“ albume juntamos pirmapradės Fusion gairės, Fusion, kurio ištakose Milesas į jazzą įtraukė (ar bent jau geriausiai ,,panaudojo“, leido atsiskleisti, iš naujo sužydėti) tokius virtuozus kaip gitaristas Johnas McClaughlinas, pianistai Herbie Hancockas, Zoe Zawinulas, Cickas Corea, būgnininkas Tony Williamsas ir kitus. Visi šie paminėti muzikantai ,,In A Silent Way“ yra lygūs ir visi vienodai prisideda prie to, kad šis albumas būtų laikomas unikaliu ir kertiniu jazzo istorijoje, po jo išleidimo jau praėjus net ir 42 metams.

M. Daviso Fusion kūryba kai kuriems klaustojams sunkiai ,,limpa“ dėl gana disonantiškų sąskambių, poliritmijos, sudėtingos kūrinių struktūrų, minimalaus melodiškumo. Kuo įdomus šis aptariamas diskas, kad jis skamba gana melodingai ir gana ,,nesunkiai“ paprastam klausytojui, neturinčiam ypatingų muzikalių savybių. Prie to labai prisideda pirmiausiai albumo klavišininkai bei Johnas McLaughlinas su savo virtuoziška gitara. Tiek klavišinių, tiek gitaros linijos groja skirtingo ritmo ir struktūros partijas, visgi jos tarpusavyje skamba darniai, melodingai. Klavišiniams ir gitarai tarsi ,,bendraujant“ tarpusavyje, pulsą kūriniuose (jų, beje, iš viso 2-u, tačiau padalinti į dar trumpesnes atkarpas) palaiko elektrinis Dave‘o Hollando bossas bei nepertraukiamai monotoniškai lėkštes be pokyčių didžiąją albumo laiko dalį virpinantis Tony Williamsas. Be paliovos virpančios lėkštės tarsi išduoda, jog netrukus garsas turėtų ,,pribręsti“ bei pasikeisti, pereinant į naują muzikinę dalį, tačiau niekas nekinta, pulsas išlieka toks pat, gitara ir klavišiniai atlieka savo improvizacijas, kartais į ši keistą pokalbį įstoja labai subtiliai skambantis Mileso trimitas arba Wayne‘o Shorterio tenoro saksofonas. Šis instrumentų garsynas skamba labai relaksuojančiai, migdančiai, švelniai. Tokia situacija nekinta iki antros kompozicijos vidurio, kai pagaliau būgnai ,,pramuša“ ir pagauna rocko muzikai būdingą ,,break“ ritmą, iki kurio, atrodo, eita visą albumą. Tačiau šis rockui būdingas elementas ilgai neužsibūna ir netrukus albumas vėl pereina į migdančią paskutinę dalį ,,In A Silent Way“.

Apibendrindamas aptartą diską, galėčiau pasakyti, kad tai vieną didžiausių įspūdžių man palikęs Mileso albumas, kuris yra geras pirmiausiai dėl muzikantų komandos profesionalumo ir jiems skirtos didelės erdvės pasireikšti. Kritikai iki šiol ginčijasi, kas tai – rockas ar jazzas. Į šį klausimą išties sunku atsakyti, ko gero, savotiška jazzo ir rocko siuita, kurioje jėgas apjungė jazzo ir rocko muzikos virtuozai ir kurių pastangomis jazzas ,,smigo“ 20-30-čiai metų į Fusion glėbį. Be jokios abejonės labai rekomenduojamas įrašas ne tik jazzo naujakuriams, bet ir apskritai muzikos mylėtojams. Į Fusion jazzą ,,įkirsti“ sunku, tačiau vieną kartą tai padarius, galima ten užsilikti ilgam laikui.

Rodyk draugams

Deathkey - Doctrine Of Intolerant Hatred (2CD)

2011-06-26 parašė haidrichas

Paskutiniu metu projektas ,,Deathkey” gana dažnai linksniuojamas noise/power electronics scenoje dėl dviejų dalykų: nacistinės/antisionistinės ideologijos ir primityvumo (muzikine prasme). Klausant 2010 m. ,,Freak animal records“ leidyklos labai gražiai išleistame dvigubame ,,jewel case“ albumo ,,Doctrine of intolerant hatred“, galima gana nesunkiai susidurti su aukščiau paminėtais dviem šio gana šviežio projekto kūrybos aspektais.

Du diskai, patalpinti į masyvų dvigubą ,,jewel case“, su tvarkingomis, gražiomis knygutėmis, trykšta brutaliu power electronics srautu: kai kurių kompozicijų pradžioje gana primityviai pateikiami tarsi įžanginė dalis nacių laikotarpio dainų intarpai ir netrukus kūrinys be didesnių ,,perėjimo“ ypatumų perauga į brutalaus ir gana statiško garso pluoštą. Čia galima paminėti bent kelis nuobodesnius dalykus: abejuose diskuose trūksta išradingumo, garsas gana monotoniškas, kūriniai ne itin skiriasi tarpusavyje. Be to, labai aiškiai girdisi vietos, kuriose autorius sujungė skirtingus kompozicijos elementus: trūksta natūralesnių perėjimų. Antras man kiek kliuvęs dalykas yra šioks toks piktnaudžiavimas ,,traškančio vinilo“ efektu. Šis traškesys gerokai iškeltas į viršų galutiniame suvedime ir neretai gerokai užerzina ir trukdo susikaupti klausant įrašo.

Kaip stipriosios projekto pusės neišskirčiau ir vokalo, nors kai kurie jį vadina unikaliu. Pastarasis gi galbūt labiau tinkamas metalo scenai: riaumojantis, ,,užefektintas“, pagiežingas, tačiau kartu stokojantis ir to tokio natūralaus žmogiško pykčio, ,,žmogiško balso“, kuriam pasireikšti trukdo galutinis įrašo suvedimas ir vokalui naudojamas ,,distortiono“ efektas. Na, bet kokiu atveju, nors ši vokalo maniera man nėra labai priimtina, nelaikyčiau jos ir nevykusia – bendrame garso kontekste ji dera gana neblogai. Be to, jautresniems klausytojamas, tautinėms mažumoms taip pat galbūt, ji turėtų patikti, mat dėl neaiškios tarties beveik neįmanoma suprasti antisemitinių tekstų. Deja, tačiau juos galima nesunkiai paskaitinėti, kaip jau minėjau, puikiai atspaustuose knygutėse.

Apibendrindamas galėčiau pasakyti, kad garsiniu požiūriu šis albumas nusileidžia fiziniam albumo pavidalui, tiesa, pažymėčiau, kad ir pats garsas nėra nuvalkiotas, yra įdomių idėjų, bendras kontekstas skamba gana patraukliai – neblogai dera pastovus grūmėjimas antrame plane su kiek arčiau pristūmtais aukštesniais garsais, puikią tamsią atmosferą sukuria ir kiek kitokio pobūdžio kartais panaudojamas vokalas tiesiog kalbėjimo manieroje (viename gabale šią funkciją gana gerai atlieka Mikko Aspa). Vis tik susidaro toks įspūdis, kad vietomis ,,nedadirbta“, paskubėta. Šokiruoti manęs šis albumas nešokiravo, topu netapo, tačiau nusivylimo taip pat nesukėlė, be to, akivaizdu, kad jis turi potencialo augti.

Rodyk draugams

Some rare CDs for sale

2011-02-18 parašė haidrichas

Two rare first press CDs:

MARDUK ,,Dark Endless” (1992, No Fashion Records). Condition - excellent

 BLUT AUS NORD - The Mystical Beast Of Rebellion (2001, Oaken Shield/Adipocere). Condition - good

+

MOONBLOOD two rare bootleg CDs:

Blut Und Krieg

The Triangle of infernal power

Condition - good.

Questions and offerings go to:

haidrichas@gmail.com

Rodyk draugams